Archyvas

Nr. 4 (637), 2013-02-07
NAUJASIS VIEŠASIS VALDYMAS - priešingybė ar papildinys Naujajai viešajai vadybai?

Atgal
Versija spausdinti
Komentarai (0)

Arvydas GUOGIS  Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius

Viešasis administravimas žinomas nuo seniausių žmonijos istorijos laikų. Jau Senovės Egipte ar Senovės Kinijoje jis buvo siejamas su tradiciniu hierarchiniu administravimo modeliu, kuris reiškė piramidės principu paremtą administravimą su aiškiai padalytomis funkcijomis ir pareigybėmis „iš viršaus į apačią“. XIX–XX a. sandūroje vokiečių sociologas M. Veberis tokį modelį „apiformino“ moksliškai kaip „idealų biurokratijos“ modelį. Tačiau šiam „idealui“, XX a. pabaigoje nusiritus individualizmo ir globalizacijos bangai, atėjo sunkesni laikai. Tradiciniu hierarchiniu administravimo modeliu buvo suabejota iš esmės. Pirmiausia – anglosaksiškuose kraštuose, kurie visada pasižymėjo didesne laisve, ryškesniu individualizmu ir polinkiu į privačius vadybinius sprendimus. Pradedant M. Tetčer ir R. Reigano valdymu Jungtinėje Karalystėje ir JAV, vykdant reformas Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje tradicinis hierarchinis modelis buvo sukritikuotas kaip stabdantis efektyvumą, auginantis biurokratiją,  slopinantis privačią iniciatyvą ir mažinantis ekonominį augimą. Jam, kaip pažangi alternatyva, buvo priešpriešinta Naujoji viešoji vadyba (New Public Management), kurios tikslas buvo privataus verslo principų ir metodų įvedimas į viešąjį administravimą. Teorinėje srityje Naujoji viešoji vadyba pasižymėjo aiškiai suformuluotais principais, kurie orientavo į kiekybinius rodiklius ir besąlygišką klientų poreikių tenkinimą ir iškėlė rezultatų pasiekimo reikšmę. Naujoji viešoji vadyba pasižymėjo ne tik teoriniais principais, kai „tikslas pateisina priemones“, bet ir konkrečiais, iš privataus verslo atėjusiais įgyvendinimo metodais, tokiais kaip „vieno langelio“ metodas, „visuotinė kokybės vadyba“, „sugretinimo“ („benchmarking“) metodas,  „globalaus biudžeto“ („global budgeting“) metodas ir kiti. Vienas  reikšmingiausių tyrimo metodų Naujajai viešajai vadybai buvo paprasčiausias klientų pasitenkinimo paslaugomis tyrimas, kurio metu klientui tebuvo užduodami du klausimai: 1. Ar jūs patenkinti suteikiamomis paslaugomis? ir 2. Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad paslaugos būtų suteikiamos geriau? Naujoji viešoji vadyba paslaugų organizavimo ir teikimo efektyvumą iškėlė kaip svarbiausią uždavinį. Paslaugų funkcija viešajame administravime pagal Naująją viešąją vadybą buvo svarbesnė už paskirstymo, perskirstymo, reguliavimo ar institucijų kūrimo funkcijas. Visas Naujosios viešosios vadybos diskursas tapo ekonomizuotu vartotojo ir kliento poreikių tenkinimo diskursu.

Reikia pripažinti, kad anglosaksiškos šalys dėl Naujosios viešosios vadybos įvedimo kuriam laikui iš tikrųjų paskatino savo ekonominį augimą, privertė viešajį sektorių modernizuotis ir dirbti veiksmingiau, tačiau kartu jį ir sumažino. Globalizacijos, konkurencijos ir individualizmo dvasia iš anglosaksiškų šalių sklido į kitas pasaulio vietas, taip pat ir į Lietuvą, nors ne visoms Naująją viešąją vadybą kopijuojančioms šalims vienodai sekėsi. Kai kurios šalys, kurioms įtaką darė, pavyzdžiui, prancūzų kultūra, šią vadybą atvirai ignoravo.

 Reikia pripažinti, kad Naujajai viešajai vadybai labiau sekėsi teikiant decentralizuotas paslaugas, pirmiausia – savivaldybių lygmeniu, tačiau kur kas blogiau – centralizuotose struktūrose. Tačiau net ir savivaldybių lygmeniu teikiant daugelį paslaugų, pavyzdžiui, socialines paslaugas, išryškėjo Naujosios viešosios vadybos trūkumai absoliutinant kiekybinius rodiklius ir nesusidorojant su kokybės reikalavimais. Ne viskas, pavyzdžiui, teikiant paslaugas į namus, gali būti išmatuojama pagal principą „daugiau paslaugų per trumpesnį laiką su mažesnėmis sąnaudomis“. Kai kas turi būti atliekama lėčiau ir tikrai kokybiškai. Viešojo sektoriaus modernizavimas ir efektyvumo didinimas pagal Naująją viešąją vadybą turėjo sutapti su didelės jo dalies privatizavimu, o tai praktikoje ne visada pasiteisindavo. Pasaulinėje literatūroje pilna įvairių privatizavimo nesėkmių pavyzdžių. Antra vertus, Naujoji viešoji vadyba dažnai pati sau prieštaraudavo. Nusiteikusi mažinti biurokratų skaičių, ji pati jį didindavo, nes tam, kad prižiūrėtum kiekybinių rodiklių laikymąsi, reikėjo didelės tikrintojų ir kontrolierių armijos. Jau amžių sandūroje daug kas Vakarų pasaulyje pradėjo abejoti Naujosios viešosios vadybos veiksmingumu ir ją kritikuoti. Tačiau niekas Naujajai viešajai vadybai taip nepakenkė, kaip Vakarų ekonominė krizė, prasidėjusi 2008 m. ir dar nesibaigusi, kuri privertė pasaulį suabejoti individualizuoto ir globalizuoto kapitalizmo sistema kaip nepasiteisinančia ne tik socialiniu požiūriu, bet ir ekonominio efektyvumo prasme. Greiti ekonominio augimo tempai sustojo, pašlijo moralės ir etikos reikalai, ypač tarp vadovaujančių darbuotojų. Išryškėjo visiška nereguliuojamo kapitalizmo vystymosi aklavietė, kuriam ypatingą grėsmę kėlė finansinio kapitalo vyravimas prieš gamybinį ir socialinį kapitalą. Globalistų kova su tautiniu ir politiniu identitetu, taip pat kaip ir kitų identitetų ignoravimas, privedė prie visiškos vertybių ir kultūrinės krizės. Kapitalizmas, kaip teigė kairysis intelektualas Berardi (Bifo), Vakarų pasaulyje išsikvėpė – jam reikėjo gyvybės. Esant tokiai padėčiai į viešojo administravimo areną įžengė Naujasis viešasis valdymas (New Governance), kuris šiek tiek kitose vietose negu Naujoji viešoji vadyba dėlioja akcentus: orientuoja į atvirumą, skaidrumą, pliuralizmą, demokratiją, etiką, socialinį teisingumą, korupcijos nebuvimą, socialinę atsakomybę, aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą. Naujajam viešajam valdymui svarbu ne tik rezultatai, bet ir procesas, kuris tarsi grąžina į tradicinio veberinio hierarchinio modelio laikus. Gerovės valstybės tikslai, kurie buvo apriboti vadovaujantis Naująja viešąja vadyba, vėl iškyla, tačiau su naujoviškesniu socialinės kokybės turiniu, kuriame svarbią vietą sudaro ekonominis ir socialinis saugumas, socialinė įterptis, socialinė sanglauda ir įgalinimas.

Įgalinimo („empowerment“) filosofija sudaro naujojo vadybinio modelio pagrindą, nes ne tik „įgalinta“ vidurinioji klasė, bet ir „įgalintos“ socialinės atskirties grupės prisideda prie tvarios plėtros ir subalansuoto ekonominio augimo. Aktyvi nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių veikla yra pilietinės visuomenės veiklos garantas, ji neleidžia įsigalėti oligopoliniams ir monopoliniams dariniams tiek ekonomikoje, tiek politikoje ir valdyme, tiek kultūroje. Apie Naujojo viešojo valdymo reikšmę dabar kalbama daugelyje valdymui ir administravimui skiriamų konferencijų užsienyje, tačiau ne visi mokslininkai jį supranta vienodai, nes dar nėra nusistovėjusių jo normų ir praktikos. Reikia pripažinti, kad lyginant su Naująja viešąja vadyba, kuri pasižymėjo tiek aiškiais teoriniais principais, tiek ir konkrečiais metodais, Naujajam viešajam valdymui vis dar trūksta konkrečių įgyvendinimo metodų apibrėžimo ir panaudojimo. Labai svarbu, kad Naujasis viešasis valdymas netaptų tik teorinių receptų rinkiniu, o jo įgyvendinimas nebūtų vis atidėliojamas. Tačiau abejoti, kad Naujasis viešasis valdymas  neaktualus, negalėtų net jo didžiausi kritikai ar pesimistai.

 




Savivaldybių žinios Kaštonų g. 4, LT-01107 Vilnius, Tel.: (8 5) 262 08 47, Faks. (8 5) 262 20 83, el.p. info@savzinios.lt
  Visos teisės saugomos © 2012 Savivaldybių žinios