Archyvas

Nr. 13 (646), 2013-05-09
MERŲ ALGOS PALAUKS...

Atgal
Versija spausdinti
Komentarai (0)

 

Arūnas BRAZAUSKAS

Konstitucinis Teismas (KT) neseniai pateikė anaiptol netrumpą išaiškinimą, kurį galima išdėstyti ir gana glaustai. Labiau buitine negu teisine kalba nusakyti reikalai atrodo taip: tai, kad merai ir jų pavaduotojai negauna atlyginimų už viršvalandžius, Lietuvos Konstitucijai neprieštarauja. Jai prieštarauja tai, kad minėti pareigūnai gali išeiti atostogų tiktai savivaldybių tarybų sprendimu.

Tikėkimės, kad pagal KT išaiškinimus bus kada nors pataisyti įstatymai. Tada merai ir vicemerai išeis atostogų tiesiog parašę kam nors pareiškimus. Tiktai reikia susitarti, kas bus visų merų tiesioginis viršininkas. Gal Prezidentė? Kažkas juk turi ant pareiškimų parašyti „Sutinku“ arba „Nesutinku“.

O merų ir vicemerų darbo viršvalandžių apmokėjimo klausimas, matyt, bus sprendžiamas dar paprasčiau – viskas liks po senovei, nes KT išaiškinimas nenumato būtinų permainų. Konstitucijos sargų argumentai atrodo logiški: valstybės ir savivaldybių politikų funkcijų ir pareigų pobūdis pagal Konstituciją lemia tai, kad viso joms atlikti skiriamo laiko neįmanoma tiksliai apskaityti, neretai funkcijas būtina vykdyti ir nustatytomis poilsio ir valstybės švenčių dienomis. O kaip mokėti už tai, ko neįmanoma apskaityti?

Šiuo metu Lietuvos savivaldybių asociacijai (LSA) rūpi ir kitas ne mažiau svarbus klausimas – savivaldybių merų atlyginimų suvienodinimas. Problemos esmė ne kartą išdėstyta „Savivaldybių žiniose“. Savivaldybės mero ir kitų politinio pasitikėjimo pareigūnų atlyginimai, taip pat ir merijos darbuotojų skaičius priklauso nuo gyventojų skaičiaus savivaldybėje. Tačiau, anot LSA prezidento Ričardo Malinausko, „para turi 24 valandas ir Panevėžyje, ir Druskininkuose ar Vilniuje, darbo savaitė trunka penkias darbo dienas, o didesnių miestų merai atlieka tokias pačias funkcijas kaip ir mažesnių“.

Vadinasi, yra pagrindas vienodinti atlyginimus. Todėl LSA pasiūlė pakeisti dabartinę tvarką ir suvienodinti visų savivaldybių merų algą, kuri siektų 10,98 pareiginio bazinio atlyginimo (4941 Lt). Merams, vicemerams būtų mokami ir priklausantys priedai. Politinio pasitikėjimo tarnautojų ir savivaldybių administracijų darbuotojų atlyginimai visose šalies savivaldybėse suvienodėtų.

Nors problema išdėstyta aiškiai ir jos sprendimas juridiškai nėra sudėtingas, politinės valios tam kol kas neparodyta. Jeigu lygiavos siekis – atlyginimų suvienodinimas – nesulaukia politinio palaikymo, kodėl gremėzdiška įstatymų leidybos sistema turėtų atliepti siekiui atlyginti merams ir vicemerams už viršvalandžius? Politikų atlyginimų sistemos tobulinimas politiškai ne visuomet aktualus ir parankus. Žinoma, Seimo nariai sugeba pasirūpinti savimi, kai jiems to reikia. Tačiau tenka atsižvelgti į liaudies nuotaikas. Tiksliau, su tuo taikstytis. O nuotaikos nekinta dešimtmečiais, nors galbūt ne visuomet yra labai logiškos.

JAV sociologai kažkada atkreipė dėmesį į tai, kad eilinis pėsčias policininkas piliečių neretai niekinamas ir už akių visaip pravardžiuojamas. O labai panašias funkcijas atliekantis ir ne ką daugiau juridinių galių turintis pareigūnas ant motociklo labai gerbiamas – laikomas vos ne supermenu.

Lietuvoje yra aukštos kvalifikacijos tarnautojų, kurie – nepaisant dažnų nusiskundimų jais – nuolatos „patepami“ neteisėtomis piniginėmis priemokomis. Tai gydytojai. Žinoma, „tarnautojo“ sąvokos beveik niekas nevartoja, kai kalbama apie gydytojus. Bet žinant, kiek rašto darbų jiems tenka atlikti (tokio popierizmo nėra išvystytose šalyse) ir tai, kad dauguma jų išlaikomi iš biudžeto – „tarnautojo“ sąvokos taikymas gydytojams nėra visiškai nepagrįstas.

O štai tikrieji tarnautojai neretai vertinami labai neigiamai – kaip tie neraiti JAV policininkai. Lietuvio akimis žiūrint, tarnautojas – tai „biurokratas“, kuris „praėda“ mokesčių mokėtojų pinigus. Esant tokioms nuotaikoms sunku tikėtis, kad politikai pasiryžtų kitokioms nei lygiavinėms tarnautojų darbo užmokesčio pertvarkoms.

Įdomu, kad JAV, kur esama įvairių atlygio nustatymo sistemų, merų algų skalė labai plati: šįmet nurodytos ribos maždaug nuo 10,5 tūkst. iki 220,5 tūkst. dolerių per metus (iki mokesčių). Nesunku apskaičiuoti, kad aptinė riba, perskaičiavus į litus, reiškia maždaug 2300 Lt per mėnesį „ant popieriaus“. Ar daug Lietuvos merų sutiktų dirbti už tokį atlyginimą?

Deja, pateikti skaičiai nėra argumentas už labai mažas Lietuvos merų algas. Tiesmukas Lietuvos ir JAV merų algų palyginimas klaidina, nes reikia atsižvelgti į esminį skirtumą – Amerikos savivaldybės disponuoja gerokai didesnėmis lėšomis negu lietuviškos. Tiksliau, jų savarankiškai surenkamų lėšų dalis biudžete yra didesnė. Ir jos turi didžiulę laisvę nustatant samdomų tarnautojų skaičių, jiems mokamų algų dydį. Vieno miestelio meras, kuriam bendrapiliečiai ir įstatymai nedraudė gyventi iš didelės pensijos, teėmė 3 tūkst. dolerių per metus – mažiau už lietuvišką minimalią algą, nekalbant apie amerikietišką. Kitas prieš kelerius metus įtikino miesto tarybą skirti jam daugiau kaip 1 mln. dolerių metinę algą ir, žinoma, galiausiai buvo paprašytas „susimažinti“.

Skirtumai ne juridiniai ir ne paviršiniai. Jie kyla iš mentaliteto skirtumų. Amerikietis tiki, kad gali gauti ataskaitą už kiekvieną savivaldybės išleistą centą, ir iš anksto nemano, kad tarnautojas yra „biurokratas“, kuris „praės“ pinigus. Skirtinga istorija – skirtingi požiūriai.




Savivaldybių žinios Kaštonų g. 4, LT-01107 Vilnius, Tel.: (8 5) 262 08 47, Faks. (8 5) 262 20 83, el.p. info@savzinios.lt
  Visos teisės saugomos © 2012 Savivaldybių žinios