Archyvas

Nr. 23 (656), 2013-08-29
VARNIUOSE KUNIGAS STRAZDAS SUVIENIJO AUKŠTAIČIUS IR ŽEMAIČIUS

Atgal
Versija spausdinti
Komentarai (0)

Jurgis AMBRAZAS

Rugpjūčio 3-ąją Varniuose Žemaičių vyskupystės muziejuje tarp liturginių rūbų, kulto reikmenų, baldų, muzikos instrumentų susirinkę žemaičiai ir krašto svečiai paminėjo Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejų. Renginio akcentai: aktorius Algirdas Latėnas prabilo aukštaitiškai – skaitė ir giedojo kun. Antano Strazdo eiles, paskui buvo pristatytos dvi muziejuje veikiančios parodos, galiausiai prof. Alfredas Bumblauskas papasakojo, kuriuo keliu Vytautas Didysis galėjo vykti iš Kražių į Varnius.

VISOS LIETUVOS POETAS

Aktoriaus A. Latėno aukštaitiškos poezijos skaitymai – įspūdingas reginys. Lietuvių kalbos instituto, Kultūros rėmimo fondo ir „Savivaldybių žinių“ remiama programa jau parodyta keliose Lietuvos vietose – pradedant Kamajais, kur A. Strazdas palaidotas, baigiant Varniais – tenai jis mokėsi Kunigų seminarijoje. Ar ne todėl Žemaičių vyskupas Juozapas Giedraitis mėgęs A. Strazdo eilėraštį „Ei, dieve dievulaitis“, kad XIX a. Lietuva ir Žemaitija – ne visuomet sutampančios geografinės sąvokos? Apie Lietuvą A. Strazdas turėjęs ypatingą nuomonę:

Lietuvoj pikti žmonės

Netur prie sau malonės,

Netur mielaširdystės,

O labiausiai žmonystės.

Šiais mokyklų tuštėjimo ir alkoholio tekėjimo laikais jau niekas nepasakys, kad kurioje nors Lietuvos vietoje per daug žmonystės – šiuo požiūriu nėra ribos tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos. O ir A. Strazdą A. Latėnas garsina po visą Lietuvą – gegužę aktorius virpino Jurbarko krašto žmonių širdis klojimų teatrų šventėje „Girdžių krivūlė  2013“, virš kurios sklando lietuviško teatro korifėjaus Konstantino Glinskio (1886 – 1938) dvasia. Liepą aktorius skaitė eiles Imbrade ir Dusetose, kur kažkada valsčiaus mokykloje mokslus krimto Kazimieras Būga (1879 – 1924). A. Latėnas tiesia tiltą tarp A. Strazdo „sieratų“ ir prieštaringos dabarties – tai Pauliaus Širvio, kito aukštaičių genijaus, poezija, skambanti šiose programose.

Žemaičių ir aukštaičių tarmių santarvę po vienu stogu įprasmino Lietuvių kalbos instituto darbuotojos Violetos Meiliūnaitės trumpas pranešimas apie Lietuvos tarmių būklę. Reikalai ne tokie jau prasti – kita šio instituto darbuotoja, prof. Danguolė Mikulėnienė, yra rašiusi „Literatūroje ir mene“ („Visos tarmės gražiausios“): „O mokėti daugiau kalbų – tai pranašumas. Todėl ir gajos žemaitėlių ar mažųjų dzūkučių mokyklėlės, kasmet visoje Lietuvoje atšokamos ir atidainuojamos vietinės šventės... O ką jau kalbėti apie Žemaičių sąjūdį!”

ŽEMAIČIAMS REIKŠMINGAS SUSIRINKIMAS

Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis kultūros artefaktų prisodrintas erdves pagyvino šmaikščiu pasakojimu apie Ulricho von Richentalio kronikos piešinių parodą. Konstanco miestietis von Richentalis aprašė 1414–1418 m. Konstancoje (Šveicarija) vykusį Visuotinės Bažnyčios susirinkimą. Susirinkime buvo sprendžiamas ir Žemaičių likimas – juk Žemaitijos reikalai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios kilo karas, kurio svarbiausiosios kautynės – Žalgirio mūšis. Laimėtas mūšis neatnešė tvirtos taikos. Tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Vokiečių ordino kilo ginčai dėl Žemaičių sienų. 1414 m. Vytautas ir Jogaila ir vėl paskelbė Ordinui karą. Karui užsitęsus popiežius Jonas XXIII atsiuntė savo legatą, Lozanos vyskupą Vilhelmą, kuris pakvietė ginčą spręsti Konstancoje. Į bažnytinį susirinkimą Vytauto parėdymu nuvyko 60 pakrikštytų žemaičių bajorų. Jie susirinkimui pateikė garsųjį Žemaičių skundą, kuriame rašyta apie skriaudas, kurias iš Ordino patyrė žemaičiai. Tačiau Konstancoje Ordinas turėjo daug šalininkų, žemaičius mažai kas palaikė. Kryžiuočiai aiškino, kad žemaičius jie laiko kaip „slidų ungurį už uodegos“. Nors Konstancos bažnytinis susirinkimas neišsprendė Žemaitijos klausimo, bet atsižvelgė į svarbiausią Žemaičių skundo prašymą – „įgalioti Jogailą ir Vytautą, kad jie, pasiėmę Vilniaus vyskupą Petrą ir Lvovo arkivyskupą Joną, atvyktų į Žemaitiją ir mus pakrikštytų, pastatytų mūsų krašte katedrą ir bažnyčių“.

A. Ivinskis pristatė ir parodą „Palaidoti Varniuose“, kurioje eksponuojami Varnių katedros Vyskupų kriptos archeologinių tyrimų radiniai (2012 m.). Dalis jų – restauruoti arba konservuoti – eksponuojami Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Žemaičių vyskupijos istorijos parodoje, kita dalis rodoma Žemaičių vyskupystės muziejaus Varniuose lankytojams. Prof. A. Bumblausko trumpa paskaita apie kelią iš Kražių į Varnius sudomino klausytojus aiškinimu, kodėl keliai tais laikais aplenkdavo visas kalvas – ogi todėl, kad ratiniams vežimams būtų lengviau pravažiuoti. Daugumai klausytojų šios žinios lengvai lindo į galvą – mat A. Bumblauskas kalbėjo žemaitiškai.

 

 




Savivaldybių žinios Kaštonų g. 4, LT-01107 Vilnius, Tel.: (8 5) 262 08 47, Faks. (8 5) 262 20 83, el.p. info@savzinios.lt
  Visos teisės saugomos © 2012 Savivaldybių žinios