Archyvas

Nr. 27 (660), 2013-10-03
LIETUVOS SAVIVALDYBIŲ ETIKOS KOMISIJOS – PRIEŠ KORUPCIJOS UŽUOMAZGAS

Atgal
Versija spausdinti
Komentarai (0)

Pradedame Kanados leidybos bendrovei „Lifescience  Global“ priklausančio tarptautinio žurnalo „Kriminologija ir sociologija“ spausdinto socialinių mokslų daktaro, Seimo komiteto biuro patarėjo, Mykolo Romerio universiteto dėstytojo Algirdo Astrausko ir žurnalistės, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narės Dalios Paulauskaitės straipsnio „Lietuvos savivaldybių etikos komisijos – prieš korupcijos užuomazgas“ tęstinę publikaciją.

Mažos šalies gyventojus neišvengiamai sieja giminystės, bendro mokslo, verslo ar bendrų pomėgių ryšiai. Natūralu, kad daugelis žmonių, gyvendami tokiose nedidelėse teritorijose, pažįsta vieni kitus, yra susiję. Šie ryšiai veikia žmonių tarpusavio santykius tiek verslo, kultūros, tiek politikos ir viešojo administravimo srityse. Todėl vietos politikų elgesys rengiant ir priimant sprendimus neretai kelia visuomenei abejonių dėl jų skaidrumo ir atitikties  įstatymų nuostatoms.

Pasaulio banko ir tarptautinių organizacijų  vertinimu, įstatyminė Lietuvos tarnybinės etikos kontrolės sistema yra viena  pažangiausių ir veiksmingiausių Vidurio ir Rytų Europos regione. Todėl čia siekiama apžvelgti Lietuvos tarnybinės etikos savireguliacijos sistemą ir savivaldybių etikos komisijų  – kaip pirmosios šios sistemos grandies – sudarymo ir veiklos modelį, atskleisti jų veiklos patirtį, kuri gali būti įdomi ir pritaikoma kitų valstybių vietos savivaldos sistemose, taip pat siekiama nurodyti jos silpnąsias puses ir pasitaikančius trūkumus. Taigi straipsnio tikslas – aptarti Lietuvos savivaldybių etikos komisijų sudarymo principus, veiklos įstatyminę bazę  ir priimamų sprendimų veiksmingumą, atskleisti, kaip šios komisijos veikia mažų vietos bendruomenių  aplinkoje, kur daugelį  žmonių saisto privačių interesų ryšiai, sužinoti, ar savivaldybių etikos komisijos pajėgios atpažinti korupcijos užuomazgas vietos politikų veikloje, kokia patirtis šioje srityje.

ETIKOS KOMISIJŲ UŽUOMAZGOS –  IŠ AMŽIŲ  GLŪDUMOS

Lietuvos valstybės raidoje bendrosios ir profesinės etikos sampratai dėmesys buvo skiriamas nuo senų laikų. Tai atspindi XIV–XVI a. rašytiniai šaltiniai. Pavyzdžiui, toks svarbus teisinis dokumentas, kaip Lietuvos Statutas, taip pat  – atskirų miestų ar bendruomenių savivaldos aktai. Juose, kaip žmonių tarpusavio santykius reguliuojančios normos, pažymėtos ir dvasinės vertybės – pagarba valstybei, šeimai, teisingumui ir kita. XVIII a. demokratijos apraiškos dar ryškesnės. To meto raštijoje aptinkama reikalavimų įsiklausyti į visuomenės valią, priimant valstybinės reikšmės ir kitus svarbius sprendimus. Bandoma sukonkretinti, apibrėžti valstybei tarnaujančių asmenų vaidmenį. Lietuvoje susiformavus parlamentinei valdymo struktūrai, tautos išrinktieji asmenys įvardyti politikais, kurie apibendrintai, su jų sprendimus įgyvendinančiais pareigūnais ir tarnautojais, pradėti vadinti „valstybinėje tarnyboje dirbančiais asmenimis“.

1918 m. vasario 16 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, atsiskyrė nuo Rusijos imperijos. Visus svarbiausius politinius postus tiek valstybės, tiek savivaldybių institucijose užėmusiems asmenims to meto visuomenė iškėlė ypač aukštus moralinius reikalavimus. Savo įžvalgose apie to meto įvykius Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sekretoriato vadovas Tomas Čaplinskas pažymi, kad pirmieji nepriklausomos Lietuvos politikai vadovavosi nuostata, jog demokratinės valstybės egzistencinis pagrindas yra patikima, viešuosius visuomenės poreikius tenkinanti valstybinė tarnyba. Jai privalomi aiškūs, lygiai visiems taikomi tarnybinės etikos (elgesio) standartai, formuojantys ir puoselėjantys brandų ir atsakingą tarnautojų požiūrį į savo einamas pareigas, asmeninės atsakomybės ir atskaitomybės dėl visų priimamų sprendimų pojūtį. Įdomu, kad šios etinės-moralinės nuostatos atsispindi ir  valstybės Himne. Viename iš Himno posmų skamba žodžiai: „Tegul tavo vaikai eina/ Vien  takais dorybės./ Tegul dirba tavo naudai/  Ir žmonių gėrybei...“

PIRMOJI GRANDIS TARNYBINĖS ETIKOS REGULIAVIMO SISTEMOJE

1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir viena pirmųjų pokomunistinio bloko valstybių pradėjo kurti profesionalią tarnybinės etikos sistemą. Šios sistemos kūrėjas – teisės profesorius Vytautas Andriulis įsitikinęs, kad „žmogus (...), bendraudamas su kitais, vadovaujasi bendražmogiškais arba pagrindiniais asmeninės etikos principais ir moraliai prilyginamas geram asmeniui. Tokio elgesio jis gali išmokti šeimoje, darželyje, mokykloje, bendraudamas visuomenėje. Tačiau asmeniui, užsiimančiam profesine veikla, (...) politika, dirbančiam valstybinėje tarnyboje ar kt., nepakanka būti geru žmogumi. Jis privalo laikytis ir savo profesijoje susiformavusių arba nustatytų etikos reikalavimų“. Prof. V. Andriulio įdiegta tarnybinės etikos kontrolės sistema Lietuvoje nuolat tobulinama. Jos tikslas – prižiūrėti, kaip valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys laikosi įstatymo nuostatų, lemiančių visuomenės pasitikėjimą valdžia, taip pat – valdžios autoritetą ir prestižą.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas ir Valstybės politikų etikos kodeksas yra pagrindiniai teisės aktai, kuriais įtvirtinama tarnybinės etikos kontrolės sistema Lietuvoje. Jie įtvirtina siekį stiprinti teisines korupcijos prevencijos priemones taip, kaip tai yra daroma daugelio demokratinių pasaulio valstybių  praktikoje. Savivaldybių etikos komisijos – pirmoji grandis tarnybinės etikos savireguliacijos sistemoje. Tarnybinės etikos savireguliacijos sistemą sudaro: a) etikos ekspertai, arba vadinamieji atitikties pareigūnai, dirbantys valstybės institucijų viduje, valstybės institucijų, tarp jų – ir savivaldybių etikos komisijos; b) Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, atliekanti savarankiškus tyrimus ir kartu stebinti bei revizuojanti pirmosios grandies veiklą, kaupianti bendrą duomenų bazę apie valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų pažeidimus; c) dviejų pakopų  administracinio teismo institucijos. Teismine tvarka skundai dėl etikos komisijų priimtų sprendimų gali būti nagrinėjami apygardos administracinio teismo instancijoje, o apeliacijos teikiamos Vyriausiajam administraciniam teismui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad savivaldybių etikos komisijų, kaip pirmosios savireguliacijos grandies, sprendimai, priimti pagal Valstybės politikų elgesio kodeksą, yra galutiniai ir neskundžiami.

(Tęsinys kitame numeryje)

 




Savivaldybių žinios Kaštonų g. 4, LT-01107 Vilnius, Tel.: (8 5) 262 08 47, Faks. (8 5) 262 20 83, el.p. info@savzinios.lt
  Visos teisės saugomos © 2012 Savivaldybių žinios